Štai ką apie Sarasat rašo amžininkas:
„Vardas Sarasate smuikininkams buvo tarsi stebuklas – su pagarba, tarsi tai būtų koks
nors reiškinys iš stebuklų šalies, mes, vaikinai (tai buvo 1886 m.), žiūrėjome į mažą
juodaakį ispaną su kruopščiai apkirptais juodais ūsais ir tais garbanotais, daliai
sušukuotais plaukais.
Šis mažas žmogelis žengė į sceną dideliais žingsniais, su tikra
ispaniška didybe, išoriškai ramus, net flegmatiškas. Ir tada jis pradėjo groti su precedento
neturinčia laisve, iki ribos išnaudodamas greitį, sukeldamas didžiausią malonumą
žiūrovams."